Pranešimai

Saulėgrįža tikėti

Vaizdas
Žiemą vaikštant miške reikia trumpam nusiimti kepurę ir leisti smegenims sušalti. Tai tolygu karštą dieną panerti po vandeniu, leisti kaklui ir ausims atvėsti. Smegenys, atrodo, susitraukia į graikinio riešuto dydį, akys triskart išsprogsta. Vėdinti galvą kasdien labai svarbu, kitaip pridvėsti.  Dabar norėčiau, kad mano kūnas būtų kaip skalbiniai sukabinti vidiniame namo kieme. Juos diena iš dienos kutena vėjas, jie sukasi, vyniojasi, raitosi, jie sudrėksta nuo netikėto trumpo vasarinio lietaus. Norėčiau būti kątik išskalbta balta patalynė, kvepianti milteliais ir išlyginta įkaitusiu lygintuvu.  Dabar dažniausiai jaučiuosi kaip seniai nejudinta knygų lentyna. Renku dulkes ausų skylutėse ir tose duobutėse, kur susirenka traiškanos. Jaučiuosi kaip nugaros skausmas, kai per greitai pasilenki pakelti nukritusio rankšluostėlio. Kaifuoju, kai sustingę kaulai rytais sutraška.  Nusprendžiau vasarą išeiti į žygį per Lietuvą. Kasdien sportuoju ir ruošiu kūną fiziniam iššūkiui. Puikiai suprantu,
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Svetimais gyvuoti

Vaizdas
Pamenu, kai buvau penktoje klasėje, su klasiokais per pertrauką besistumdydami išvertėm didžiulę gėlę. Žemės ir vazono šukės, kaip ir klasiokai, išsibarstė po koridorių. Tuomet auklėtoja surinko visą klasę į kabinetą, susodino ir pradėjo apklausą. - Kas išvertėt gėlę? Prisipažinkit! Tai buvo pirmasis kartas, kai supratau, kad visada galiu išsisukti. Tiesiog. Dievulis davė tokią dovaną. Aš paėmiau ir atsistojau, kol visi kiti myžniai klasiokai liko sėdėti galvas nuleidę.  - Aš buvau viena iš tų, kuri žaidė ir nuvertė gėlę. Netyčia. Atsiprašau. Auklėtoja kelias sekundes pažiūrėjo man į akis lengvai suraukusi antakius.  - Gerai. Sėskis. Ačiū, kad prisipažinai. Ir viskas. Man daugiau nieko nebuvo. Reikalas tame, kad dar prieš atsistojant aš jau žinojau, kad taip nutiks. Mano mažos suktos penktokės smegenys suprato - žmonėms patinka drąsa, žmonės mėgsta, kai kažkas prisiima kaltę. Mes tokius žmones gerbiam, mes tokių žmonių stipriai nebaudžiam. Mes baudžiam bailius ir melagius. Aš supratau,
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Apie degtukus

Vaizdas
Pradėjau bėgioti. Šiandien baisiai skauda kulkšnį. Googlinu: "Why ankle hurts after running". Atsako: per daug bėgi, reikia pailsėti. Šiaip tai ne tiek ir daug aš nubėgu. 3 km. Galit juoktis, bet man tiek užtenka. Aš bent išbėgu, o jūs žvengt galėsit tik tada, kai patys pabėgsit.  Žodžiu, biškį bėgu, biškį pažygiuoju, biškį knygą rytais paskaitau. Skaitau Olgą Tokarczuk. Knyga vadinasi „Bėgūnai“. Aš jums prisiekiu, tokio sutapimo net norėdamas nesugalvosi. O ir šiaip, nesiseka man iš galvos kurt istorijų. Arba buvo arba nebuvo. Jeigu nebuvo - aš neparašysiu.  Bėgu, nes viduje sproginėju.  Aš turiu tokią didelę baimę, kad įdėsiu ne iki galo užgesintą degtuką į degtukų dėžutę ir nuo jo visa dėžutė užsiliepsnos. Ir man vieną kartą taip ir nutiko. Užsidegė vidury virtuvės ir paliko juodą dėmelę ant grindų. Tai va, aš bėgioju, nes jeigu nebėgiosiu, kažkuris vienas nervas, kaip tas dar iki galo neužgesęs degtukas, palies kitus nervus ir viskas susprogs.   O žinot tą jausmą, kai nor
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Ketvirčio amžiaus refleksijos

Vaizdas
Man šiemet suėjo 25-eri metai. Nors neturiu daug ką pasakyti, nes iki šiol nesuprantu kaip žmonėms sekasi taip trumpai ir aiškiai apibūdinta koks yra jų gyvenimas, žinau vieną - išgyventi šitus metus buvo tas pats, kas įšokti šeštą ryto į ledinį ežerą. Jei turėčiau kiaušus, būtų sutraukę, bet tuo pačiu ir maloniai atgaivino.  Šiais metais grįžau į gimtinę Kauną, nes buvau iki skausmo pasiilgusi namų. Vilnius man niekada nepatiko, ten per daug žmonių ir visi labai stengiasi kažkuo būti. Ten visiems labai svarbu išvaizda ir statusas. Arba, kaip sako mano draugė Ignė, dvi Š:  Šaibos ir Šlovė. Turbūt nereikia aiškinti, kodėl tas Š greitai pabodo ir po Šešerių metų grįžau į tėviškę. Pagyvenau kelis mėnesius pas mamą ir neapkentusi jausmo, kad mamą ir mane jungianti bambagyslė vis atgyja, išsikrausčiau gyventi viena. Tikiu, kad geriems santykiams svarbu gyventi atskirai. Pirmą kartą gyvenau viena. Čia turbūt ir prasidėjo pirmųjų kartų lavina.  Gyvendama Kaune sekmingai studijavau magistrą, g
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Klaida

Vaizdas
     Ne, šis tekstas nėra apie merginą iš mano vidurinės mokyklos vardu Klaida (tariasi Klaĩda, beje). Taip, ji buvo stebėtinai nemaloni mergina, bet jos gyvenime ir taip laukia daug nesusipratimų, tebūnie šis tekstas ne apie ją, o apie kitas klaidas. Apie tas, kurias, deja, ne visas gali palikti viduriniosios mokyklos suole.      „Tu protinga mergaitė, moki pasimokyti iš svetimų klaidų“, vaikystėje pasakė man mama komplimentą.       Visų pirma, reikėtų pastebėti, kaip sudėtinga yra būti tėvu. Gali auginti vaiką visiškomis šiltnamio sąlygomis, maitinti savo užaugintais pomidorais, skalbti rankomis jo marškinukus rugsėjo 1-ąjai, gali glostyt jiems plaukus prieš užmiegant kiekvieną naktį, o jie ims ir vieną tavo komplimentą iš vaikystės išsineš kaip traumą. Ir niekas dėl to nekaltas.       Bet, kad ir kaip bebūtų, išsinešiau aš tą sakinį. Sulanksčiau kaip raštelį su paslaptim, įsidėjau į žieminės striukės kišenę ir taip ir prasinešiojau iki dabar. O dabar man tuoj 25-eri ir visi vaikyst
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Kelionės

Šitą internetinį dienoraštį sukūriau prieš 10 metų. Vadinasi, man buvo maždaug keturiolika. Pirmasis tekstas, toks vangus ir dramatiškas, buvo apie meilę rudeniui. „ Jis mane verčia jaustis gerai, bet gerai tik taip kaip man atrodo.“  Puikiai žinau, ką turėjau omenyje rašydama šitą sakinį. Nors praėjo dešimtmetis, tikiu, kad visi turime kertines emocijas, kurias visą gyvenimą nešiojamės. Tos emocijos asocijuojasi su daiktais, metų laikų, dienos metu (rytinė akinanti šviesa, vakarinė prieblanda), gali asocijuotis su gamtos reiškiniu. Gal net kažkokiais žmonėmis. Ta emocija gali būti labai mėgiama arba labai nemėgiama, bet ją vis iššaukia kažkokie išoriniai veiksniai. Maniškė emocija labai maloni ir sentimentali, aš jos dažnai laukiu ir vaikausi. Kai pasiseka, būna labai švelnus jausmas krūtinėj. Toks lyg širdis nieko nesvertų.  Paskutinį tekstą į šį dienorašį įkėliau prieš kiek daugiau nei metus, bet jau tada kėliau retai ir nelabai drąsiai. Savo gebėjimais rašyti pradėjau nepasitikėt
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau